Kuršių nerija yra smėlėtas pusiasalis, skiriantis Baltijos jūrą nuo Kuršių marių. Šiek tiek įgaubto lanko pavidalo nerija yra 98 kilometrų ilgio (52 km Lietuvoje ir 46 km Rusijoje), besidriekianti nuo Kaliningrado pusiasalio iki Klaipėdos miesto, o jos plotis kinta nuo 0,4 km iki 3,8 km.
Nerijos Lietuvos dalyje didžiausios gyvenvietės yra Smiltynė, Pervalka, Juodkrantė, Preila ir Nida, o Rusijos dalyje – Lesnoje, Morskoje, Rybachy ir turistinių viešbučių kompleksas „Diuny“.
2000 m. Kuršių nerija įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Kuršių nerijos formavimosi procesas prasidėjo maždaug prieš 5000 metų. IV tūkstantmetyje pr. Kr., nepaisydami nepaliaujamo nerijos smėlio kopų slinkimo, joje apsigyveno mezolito laikotarpio gyventojai. Daugiausia maisto jiems tiekė jūra; jie gaminosi įvairius dirbinius iš kaulo bei akmens, kurių parsigabendavo iš žemyno. I mūsų eros tūkstantmetyje vakarų baltų gentys (kuršiai ir prūsai) čia įkūrė sezonines gyvenvietes, kad galėtų kaupti žuvies atsargas ir, galbūt, atlikti tam tikrus ritualus.
IX–X a. atšilus Europos klimatui, pakilo jūros lygis, ir nerijos sąlyčio su žemynu vietoje susidarė Brokisto sąsiauris. Pasinaudodami tuo, pagoniškųjų tikėjimų atstovai įkūrė Kaupo prekybinį centrą, klestėjusį nuo apytikriai 800 m. iki 1016 m. Tai vienintelė iki šiol archeologų netyrinėta didelė protourbanistinio tipo gyvenvietė, gyvavusi vikingų laikotarpiu.
Teutonų ordino riterių įsiveržimas į Prūsiją XIII a. tapo esminiu nerijos istorinės raidos lūžio tašku. Vėliau riteriai buvo pamažu išstumti, tačiau karinis konfliktas šiame regione tęsėsi iki XV a. Nerija buvo strategiškai itin svarbi vieta, todėl riteriai pasistatė Mėmelio (1252), Noihauzo (1283) ir Rasytės (1372) pilis. Šalia pilių buvo apgyvendinti vokiečių ūkininkai, buvo tiesiami keliai ir kertami miškai ruošiant plotus žemdirbystei.
Riterių įtakos laikotarpis baigėsi 1422 m., šiems pasirašius taikos sutartį su Lietuva. Baltų genčių atstovų grupelėms nerijoje įkūrus gyvenvietes, išaugo nerijos gyventojų skaičius. Tačiau, kadangi svarbiausi šių žmonių pragyvenimo šaltiniai buvo žvejyba ir bitininkystė, jie beveik nedarė poveikio natūraliai nerijos aplinkai. XVI a. pradžioje Prūsijoje prasidėjo ekonominis ir politinis pakilimas, kurį lydėjo intensyvi industrializacija. Tokioms pramonės šakoms kaip stiklo gamyba, laivų statyba, druskos gavyba ir metalų apdirbimas reikėjo daug medienos, medžio anglies bei potašo. Visų šių medžiagų buvo galima lengvai ir pigiai gauti Kuršių nerijoje. Tenkinant šį poreikį buvo iškirsta didžiuma miškų. Nebelikus medžių priedangos, ėmė nykti augmenija ir prasidėjo vėjo keliama erozija.
XVI a. prasidėjo naujas kopų formavimosi procesas, ir gyvenvietes užpustė smėlis. Iki XIX a. pradžios miškų liko tik keliose nerijos teritorijose, kurių topografija tebėra nepakitusi iki šių dienų.
Nuo XIX a. pradžios Prūsijos valstybinė žemės administracija skyrė daug lėšų tam, kad būtų užkirstas kelias tolesnei nerijos erozijai. Pradėtas formuoti apsauginis kopagūbris, turėjęs sustabdyti smėlio pustymą nuo jūros pusės (šis darbas truko beveik šimtą metų), žabų pinučiais buvo tvirtinamos kopos, ant jų atsodinamas miškas. Dėl šių darbų iki XIX a. pabaigos beveik pusė nerijos buvo paversta mišku.
Per 1945 m. sausio mėnesio mūšius gaisrai, bombardavimas ir judanti sunkioji technika sunaikino nemažai medynų. Atkūrimo darbai prasidėjo po II Pasaulinio karo ir iki šiol tebėra sėkmingai vykdomi, nepaisant didelio jūros ardomojo poveikio. Šiandien miškai užima daugiau negu 71 proc. nerijos paviršiaus ploto.
Nuo II Pasaulinio karo pabaigos abiejose Kuršių nerijos dalyse daugiausia dėmesio buvo skiriama jos gamtinių ypatybių išsaugojimui.
Tekstas parengtas pagal Kuršių nerijos nominacinę paraišką UNESCO pasaulio paveldo sąrašui.